Žmogaus poveikis kraštovaizdžiui

Žmogaus žemės paviršiaus keitimas yra toks pat senas kaip ir žmonija; galima sakyti, kad žmogaus istorija taip pat yra antropogemorfologijos istorija. Potencialus žmogaus poveikis aplinkai, iš esmės, priklauso nuo dviejų veiksnių: techninės pažangos ir gyventojų skaičiaus augimo.

Iki ankstyvojo holoceno (12 000 metų prieš mūsų erą) žmogus naudojo medieną, kaulus ir skaldyto titnago padargus ir, iš esmės, laikėsi medžioklės-rinkimo gyvenimo krypties. Tačiau, jis taip pat pradėjo auginti grūdus, žirnius ir lęšius, prisijaukino kai kuriuos laukinius gyvūnus.

Dėl labai greitų demografinių, socialinių ir ekonominių bei technologinių pokyčių didėja kraštovaizdžio modifikacijos lygis.

Apsvarstomos svarbiausios palengvinimo charakteristikos, kurios yra kaip natūralus veiksnys, tiesiogiai lemiantis natūralių procesų intensyvumą ir šiuo metu skirtingi naudojimo būdai yra kintanti mokslinė ir technologinė plėtra. Gamtinės aplinkos modifikavimas dėl žmogaus poveikio, pakeitė egzistuojantį kraštovaizdį, todėl išgyvename technologinio tipo kraštovaizdžio plėtrą, dirvožemio erozijos pagreitinimą, upių valdymą, rūdos išnaudojimą ir kt.

Toks žmogaus poveikis sukelia daugybę natūralių atsakymų. Vis dėlto galime tikėtis ir geomorfologinių pokyčių įtakos. Todėl kiekviena žmogaus veikla turėtų būti sureguliuota aiškiai suprantant natūralius procesus, dinamiką ir struktūrą, ypač geomorfologinę. Tik tokiu būdu mes galime suprasti apie pasekmes, kurios gali atsirasti dėl esamų palengvinimo sąlygų keitimo.

Žemės paskirties pokyčiai yra vieni iš svarbiausių žemės paviršiaus virsmų ir jie gali būti svarbiausia pasaulio aplinkos pokyčių priežastis. Šiuo metu daugelyje pasaulio vietų pagrindinė jėga, lemianti žemės naudojimo pokyčius, yra žmogaus veikla. Pavyzdžiui, Viduržemio jūros baseino teritorijos labai transformuojasi dėl žmogaus veiklos. Todėl tik 4,7% jos pirminės augmenijos išliko nepakitusi. Tiesą sakant, žemės ūkio paskirties žemė, amžinai žali miškingi plotai ir krūmų biomų buveinės, dominuojančios dabartiniame Viduržemio jūros baseino kraštovaizdyje, yra antropogeninių sutrikimų dėl tūkstantmečio rezultatas.

Šiuo požiūriu verta paminėti tam tikrą techniką, vadinamą "kirčiu ir nudegimu" , naudojamą tręšti dirvožemį. Platus miškų, pylimo ir pievų plotas paaukojamas ganyklai ir padegamas , kad mineralizuotos organinės medžiagos galėtų praturtinti dirvą elementais, paruoštais naudoti ūkininkavimui ir auginimui. Nepaisant to, ugnies mastas buvo sunkiai kontroliuojamas ir paprastai viršijo ganyklų plotą, sunaikindamas platesnes miškingesnes vietas.

Dėl šio metodo plitimo prarasta didelė Viduržemio jūros krūmokšnių dalis ir pirminiai miškai, kurie dengdavo kalnus ir kalvas Vidurio ir Pietų Italijoje.

Šiuo metu, kaip ir praeityje, pagrindinės priežastys, dėl kurių dega brūzgynai Italijoje, yra žmogaus ketinimas pašalinti ražieną ir kitų augalų likučius, "išvalyti" laukinius plotus ir skatinti valgomų augalų auginimą, ypač laukinių šparagų ir vertingų grybų. Gaisras, sukeltas piemens (norint padidinti pašarų prieinamumą arba konkuruoti tarpusavyje) yra pigiausias būdas sukurti vietas bandoms, pašalinti piktžoles ir nuodingus augalus ir iš naujo atkurti takus, kuriuos anksčiau nutraukė žmonių paliktos agroekosistemos dinamiškumas.

Gali lengvai atsitikti taip, kad tyčiniai pastoraciniai ar medžioklės tikslais keliami gaisrai virsta nekontroliuojamomis ugnimis, ypač kai klimatas yra sausas ir karštas. Pavyzdžiui, 2017 m. pavasarį Italijos miškams buvo labai blogas metas, nes Sicilijoje sudegė 25,071 hektaro miškų ploto (Šaltinis: "Legambiente" duomenys iš Europos Komisijos ekstremalių situacijų valdymo tarnybos "Copernicus EMS" atnaujinimo 2007-07-26).