Temos struktūra

  • Bendra

  • Tema 1

    TARYBOS REGLAMENTAS (EB) NR. 834/2007 2007 M. BIRŽELIO 28 D DĖL EKOLOGINĖS GAMYBOS IR EKOLOGIŠKŲ PRODUKTŲ ŽENKLINIMO

    Ekologinė gamyba yra bendra ūkių valdymo ir maisto produktų gamybos sistema, apimanti geriausią aplinkosaugos praktiką, biologinės įvairovės išsaugojimą, gamtos išteklių tausojimą, aukštų gyvūnų gerovės standartų laikymąsi ir gamybos metodą, atitinkantį vartotojų reikalavimus gaminiams, kai gamyboje naudojamos tik natūralios medžiagos ir pasitelkiami natūralūs procesai. Taigi ekologinis ūkininkavimas atlieka dvigubą vaidmenį visuomenėje, kai jis, viena vertus, formuoja rinką, kurioje atsižvelgiama į ekologiškų produktų paklausą, kita vertus, tiekia produktus, kurių gamyba padeda tausoti aplinką ir užtikrinti gyvūnų gerovę, o taip pat prisideda prie regionų plėtros.


    Genetiškai modifikuoti organizmai (GMO) ir produktai, pagaminti iš jų arba juos naudojant, yra nesuderinami su ekologiškos gamybos principais ir vartotojų suvokimu apie tai, kokie produktai gali būti laikomi ekologiškais. Todėl jie neturėtų būti naudojami nei ekologiniame ūkyje, nei ekologiškų produktų perdirbimo procese.

    Ekologinis ūkininkavimas visų pirma turėtų būti grindžiamas atsinaujinančių energijos išteklių naudojimu žemės ūkyje. Siekiant sumažinti neatsinaujinančių išteklių naudojimą, augalinės ir gyvūninės kilmės atliekos ir šalutiniai produktai turėtų būti perdirbami ar panaudojami pakartotinai, kad naudingos medžiagos būtų išsaugotos ir grąžintos į žemę.

    Gyvulininkystė yra pagrindinė žemės ūkio produkcijos gavybos ekologiniuose ūkiuose dalis, nes iš jos gaunamos visos reikalingos organinės medžiagos, naudojamos dirbamai žemei tręšti. Taip ji prisideda prie dirvožemio gerinimo ir tvaraus žemės ūkio vystymo.

    Siekiant išvengti aplinkos užterštumo, ypač natūralių išteklių, tokių kaip dirvožemis ir vanduo, taršos, ekologinė gyvulininkystė turėtų iš esmės užtikrinti reikiamą balansą tarp produkcijos gamybos ir žemės tausojimo, tinkamos daugiametės sėjomainos ir ūkinių gyvūnų šėrimo ekologiškais pašarais, pagamintais pačiame ūkyje arba kaimyniniuose ekologiniuose ūkiuose.

    Kadangi ekologinė gyvulininkystė yra veikla, neatsiejama nuo žemės, gyvūnai, kai tik tai įmanoma, turi turėti galimybę išeiti į lauko aptvarus arba ganyklas.

    Ekologinė gyvulininkystė turėtų atitikti aukštus gyvūnų gerovės standartus ir natūralius gyvūnų poreikius, o ūkinių gyvūnų sveikatos priežiūra turėtų būti grindžiama ligų prevencija. Dėl to, ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas laikymo sąlygoms, gyvūnų priežiūrai ir tankumui laikymo patalpose. Be to, renkantis gyvūnų veisles turi būti atsižvelgta į jų gebėjimą prisitaikyti prie vietos sąlygų. Gyvulininkystės ir akvakultūros produkcijos gamybos taisyklės turėtų užtikrinti, kad būtų laikomasi Europos Konvencijos Dėl ūkinės paskirties gyvūnų apsaugos ir kitų komiteto rekomendacijų.


    Ekologinės gyvulininkystės gamybos sistema turėtų būti siekiama sukurti skirtingų rūšių produkcijos gamybos ciklą, įtraukiant ekologiškai augintų gyvūnų produkciją. Tai turėtų paskatinti ekologiškai auginti tinkamų gyvūnų genofondo didinimą, didinti ūkių tvarumą ir taip užtikrinti šio sektoriaus plėtrą.

    Ekologiški perdirbti produktai turėtų būti pagaminti taikant tokius perdirbimo metodus, kurie užtikrintų, kad gaminio ekologiškumas ir esminės kokybės savybės būtų išlaikomos visuose gamybos grandinės etapuose.

    EKOLOGINĖS GAMYBOS TIKSLAI

    Ekologinėje gamyboje turi būti siekiama šių pagrindinių tikslų:
    1. sukurti tvarią ūkininkavimo sistemą, kuri:
      • atsižvelgia į natūralias gamtos sistemas ir ciklus, palaiko ir stiprina dirvožemio, vandens kokybę, augalų ir gyvūnų sveikatą bei pusiausvyrą tarp šių elementų;
      • prisideda biologinės įvairovės išsaugojimo;
      • atsakingai naudojasi energija ir gamtiniais ištekliais, pvz., vandeniu, dirvožemiu, organinėmis medžiagomis ir oru;
      • laikosi aukštų gyvūnų gerovės standartų ir, visų svarbiausia, atitinka specifinius gyvūnų rūšių elgsenos poreikius;
    2. gaminti aukštos kokybės produkciją;
    3. gaminti įvairius maisto ir kitus žemės ūkio produktus, atsižvelgiant į vartotojų poreikius, kad produkcija būtų gaminama nekenkiant aplinkai, žmonių, augalų ar gyvūnų sveikatai ir gerovei.

    BENDRIEJI PRINCIPAI

    Ekologinė gamyba grindžiama šiais principais:
    1. natūralių biologinių procesų tinkamas panaudojimas, pasitelkiant natūralius gamtos resursus, tokiais metodais, kaip:
      • pasitelkti naudingus gyvuosius organizmus ir mechaninius gamybos būdus;
      • plėtoti žemę tausojančią augalininkystę ir gyvulininkystę, vykdyti akvakultūrą, kuri atitinka tausojančio žuvininkystės išteklių naudojimo principą;
      • atsisakyti GMO ir naudojant juos ar iš jų pagamintų produktų, taikant išimtį tik veterinariniams preparatams;
      • taikyti rizikos vertinimą ir, prireikus, taikyti atsargumo ir prevencijos priemones;
    2. pašalinių žaliavų naudojimo ribojimas. Kai kitų žaliavų naudojimas yra neišvengiamas arba 1 dalyje nurodyti metodai negali būti pritaikomi, reikia apsiriboti:
      • ekologiškomis žaliavomis;
      • natūraliomis arba natūraliai išgautomis medžiagomis;
      • mažo tirpumo mineralinėmis trąšomis;
    3. griežtai ribojamas cheminiu būdu išgautų žaliavų naudojimas išimtiniais atvejais:
      • kai nėra įmanoma tinkama ūkininkavimo praktika;
      • kai nėra galimybės įsigyti 2 dalyje apibrėžtų pašalinių žaliavų;
      • kai naudojimasis 2 dalyje nurodytomis pašalinėmis žaliavomis daro neigiamą poveikį aplinkai;
    4. vadovaujantis šiuo Reglamentu ir, esant poreikiui pritaikytomis, ekologinės gamybos taisyklėmis, atsižvelgiama į veterinarijos reikalavimus, regioninius klimato ir sąlygų skirtumus, raidos stadijas ir specifiškumą gyvulininkystės praktikoje.

    GYVULININKYSTĖS PRODUKTŲ GAMYBOS TAISYKLĖS

    gyvūnų kilmė:
    • ekologinį statusą turintys gyvuliai gimsta ir yra auginami ekologiniuose ūkiuose;
    • veisimo tikslais ne ekologiniame ūkyje auginami gyvūnai gali būti perkelti į ekologinį ūkį tam tikromis sąlygomis; Tokie gyvūnai ir jų produktai gali būti laikomi ekologiškais, praėjus numatytam laikotarpiui;
    • gyvuliai, esantys ūkyje pereinamojo prie ekologinio ūkininkavimo laikotarpio pradžioje, ir jų produktai gali būti laikomi ekologiškais praėjus numatytam pereinamajam laikotarpiui;

    ūkininkavimo praktika ir laikymo sąlygos:
    • ūkinius gyvūnus prižiūrintys darbuotojai privalo turėti pagrindinių žinių ir įgūdžių, susijusių su gyvūnų poreikiais, sveikata ir gerove;
    • gyvulininkystės ūkiuose atsižvelgiant į gyvulių tankumą ir laikymo sąlygas, būtina užtikrinti, kad būtų patenkinti gyvūnų vystymosi, fiziologiniai ir natūralios elgsenos poreikiai;
    • gyvuliai turi galimybę išeiti į lauko aptvarus, geriausiu atveju - ganyklas, kai tai leidžia oro sąlygos ir aptvaro pagrindo būklė, išskyrus tuos atvejus, kai pagal Bendrijos teisės aktus nustatyti apribojimai ir įsipareigojimai, susiję su žmonių ir gyvūnų sveikatos apsauga;
    • gyvulių skaičius ribojamas, siekiant kuo labiau sumažinti intensyvų ganyklų naudojimą, dirvožemio alinimą, eroziją ar taršą, kurią kelia patys gyvūnai ar jų mėšlas;
    • ekologiniai gyvuliai laikomi atskirai nuo kitų gyvulių. Tačiau, tam tikromis sąlygomis ir su griežtais apribojimais, leidžiama ne ekologiškai auginamiems gyvūnams ganytis ekologinėje, o ekologiškai - ne ekologinėje ganykloje;
    • gyvulių rišimas ar atskyrimas nuo bandos yra draudžiamas, išskyrus tuos atvejus, kai tam tikrą laiką gyvūnai laikomi atskirai dėl saugumo, gerovės ar veterinarinių priežasčių;
    • ribojama gyvūnų transportavimo trukmė;
    • bet kokia kančia, įskaitant sužalojimus, turi būti minimali per visą gyvulio gyvenimą, taip pat ir skerdimo metu;
    • bitynai turi būti laikomi tokiose vietose, kuriose galima užtikrinti, kad nektaras ir žiedadulkės renkami iš ekologiškai auginamų pasėlių arba natūralios augmenijos, miško arba pasėlių, kurie apdorojami aplinkai nedidelį poveikį darančiais metodais. Bitynas turi būti laikomas pakankamu atstumu nuo taršos šaltinių, dėl kurių gali būti užteršti bitininkystės produktai arba pablogėti bičių sveikata;
    • aviliai ir bitininkystėje naudojamos priemonės turi būti pagamintos iš natūralių medžiagų;
    • bičių naikinimas koriuose, kaip būdas bitininkystės produktų surinkimui, yra draudžiamas;

    veisimas:
    • reprodukcijoje turi būti naudojami natūralūs metodai. Tačiau, dirbtinis apvaisinimas leidžiamas;
    • reprodukcija neturi būti skatinama hormonais ar panašiomis medžiagomis, išskyrus atvejus, kai tai yra veterinarinis terapinis gydymas atskirų gyvūnų atveju;
    • kitos dirbtinės dauginimo formos, tokios kaip klonavimas ir embrionų perkėlimas, nenaudotini;
    • būtinas tinkamas veislių pasirinkimas. Veislių pasirinkimas turi padėti išvengti gyvūno kančių ir žalojimo;

    pašarai:
    • visų pirma, pašarai, skirti gyvuliams, gaminami ūkyje, kuriame laikomi gyvūnai, arba kituose ekologiniuose ūkiuose tame pačiame regione;
    • gyvuliai turi būti šeriami ekologišku pašaru, kuris atitiktų gyvūno mitybos reikalavimus įvairiuose jo vystymosi etapuose. Dalį raciono gali sudaryti pašarai iš ūkių, kuriuose pereinamasis prie ekologinio ūkininkavimo laikotarpis dar nepasibaigęs;
    • išskyrus bites, visi gyvuliai turi turėti galimybę ganytis ar prieigą prie šieno;
    • augalinės kilmės ne ekologiški pašarai, gyvūninės ir mineralinės kilmės pašarai, pašarų priedai, tam tikri produktai, naudojami gyvūnų mityboje ir pagalbinės perdirbimo medžiagos naudojami tik tada, kai jie pripažinti naudotinais ekologinėje gamyboje;
    • augimo stimuliatoriai ir sintetinės amino rūgštys nenaudojamos;
    • žindomieji gyvūnai turi būti maitinami natūraliu, geriausia - motinos, pienu;

    ligų prevencija ir veterinarinis gydymas:
    • ligų prevencija priklauso nuo veislių ir porūšių pasirinkimo, ūkyje taikomų metodų, aukštos kokybės pašarų ir pakankamo gyvūnų aktyvumo, tinkamo tankumo, laikymo ir higienos sąlygų;
    • ligos turi būti gydomos nedelsiant, kad būtų išvengta gyvūno kančios; chemiškai išgauti alopatiniai veterinariniai vaistai, įskaitant antibiotikus, jei būtina ir tik griežtai kontroliuojami, gali būti naudojami tais atvejais, kai fitoterapiniai, homeopatiniai ir kiti produktai yra neveiksmingi. Griežtai apibrėžiami taikomo gydymo eigos ir nutraukimo laikotarpiai;
    • leidžiama naudoti imunologinius veterinarinius vaistus;
    • Bendrijos teisės aktuose numatyti gydymo būdai, susiję su žmonių ir gyvūnų sveikatos apsauga, yra leidžiami;
    • valymo ir dezinfekavimo produktai gyvulių pastatų ir įrengimų valymui ir dezinfekavimui naudojami tik tuo atveju, jei jie pripažinti naudotinais ekologinėje gamyboje.

    PERĖJIMAS PRIE EKOLOGINIO ŪKININKAVIMO

    Ūkyje, kuriame pereinama prie ekologinės gamybos, taikomos šios taisyklės:
    1. pereinamasis laikotarpis prasideda ne anksčiau, nei ūkio subjektas praneša apie savo veiklą kontroliuojančioms institucijoms ir ūkis patenka į kontrolės sistemą;
    2. pereinamuoju laikotarpiu taikomos visos šiame Reglamente nustatytos taisyklės;
    3. priklausomai nuo gaminamos produkcijos rūšies, apibrėžiama pereinamojo laikotarpio trukmė;
    4. ūkyje, kurio dalis atitinka ekologinės gamybos reikalavimus, arba kuriame dalinai pereinama prie ekologinės gamybos, ūkio subjektas ekologiškai pagamintus ar perdirbtus produktus laiko atskirai nuo ne ekologiškų, o gyvūnai turi būti laikomi atskirti arba lengvai atskiriami, ir turi turėti atitinkamus įrašus, kurie padėtų juos atskirti;
    5. siekiant nustatyti minėtą pereinamąjį laikotarpį, gali būti atsižvelgiama į laikotarpį prieš pat sprendimo pereiti prie ekologinės gamybos pradžią, jei tenkinamos tam tikros sąlygos;
    6. pereinamuoju laikotarpiu gyvūnai ir gyvūninės kilmės produktai negali būti parduodami kaip ekologiški, žymint juos ar reklamuojant kaip ekologiškus.

    BENDROSIOS PERDIRBTŲ PAŠARŲ GAMYBOS TAISYKLĖS

    1. Perdirbti ekologiški pašarai turi būti laikomi ar gaminami atskirai nuo perdirbtų neekologiškų pašarų.
    2. Ekologiška pašarų žaliava arba pereinamojo laikotarpio metu paruošta žaliava, negali būti apdorojamos kartu su neekologiškomis žaliavomis, ir taip patekti į ekologiškų pašarų sudėtį.
    3. Visos gaminamos žaliavos arba naudojamos gaminant pašarus ekologiškai, neturi būti apdorojamos chemiškai išgrynintais tirpikliais.
    4. Medžiagos ir metodai, kuriais pakeičiamos natūralios medžiagos, prarastos gaminimo procese arba sandėliuojant pašarus, ir kurie kitais būdais gali būti klaidinantys dėl tikrosios šių gaminių kilmės, nenaudojami.

    • Tema 2

      KOMISIJOS REGLAMENTAS (EB) NR. 889/2008 2008 RUGSĖJO 5D. NUSTATANTIS IŠSAMIAS TARYBOS REGLAMENTO (EB) NR. 834/2007 ĮGYVENDINIMO TAISYKLES DĖL EKOLOGINĖS GAMYBOS IR EKOLOGIŠKŲ PRODUKTŲ ŽENKLINIMO, APIMANČIAS GAMYBĄ, ŽENKLINIMĄ IR KONTROLĘ

      Holistinis ekologinio ūkininkavimo metodas reiškia, kad gyvulininkystė glaudžiai susijusi su žeme, kai susidaręs mėšlas naudojamas augalininkystėje. Kai gyvulininkystė visada siejasi su žemės ūkio paskirties žemės naudojimu, gyvūninės kilmės produktų gamyba neturint dirbamos žemės, turėtų būti uždrausta .Ekologinėje gyvulininkystėje renkantis ūkinių gyvūnų veisles , turėtų būti atsižvelgiama į jų gebėjimus prisitaikyti vietinėmis sąlygomis, gyvybingumą ir atsparumą ligoms ir turėtų būti skatinama a didelė jų biologinė įvairovė.

      Susidarius tam tikroms aplinkybėms, ūkininkai gali susidurti su sunkumais dėl mažo ekologiškų gyvūnų genofondo, kuris gali trukdyti šio sektoriaus plėtrai. Todėl turėtų būti numatyta galimybė ribotą kiekį gyvulių veisimo tikslais atvežti iš ne ekologinių ūkių.

      Ekologinė gyvulininkystė turėtų užtikrinti, kad būtų patenkinami pagrindiniai gyvūnų poreikiai. Atsižvelgiant į tai, visų rūšių ūkinių gyvūnų būstas turi patenkinti atitinkamų gyvūnų poreikius, susijusius su vėdinimu, šviesa, erdve ir komfortu, turėtų būti numatytas pakankamas laikymo patalpų plotas, kad būtų užtikrinta pakankama judėjimo laisvė kiekvienam gyvūnui ir galimybė elgtis natūraliai. Specifinės laikymo sąlygos, atsižvelgiant į skirtingas gyvūnų rūšis, įskaitant ir bites, turi būti užtikrinamos. Šiomis laikymo sąlygomis turėtų būti užtikrinta gyvūnų gerovė, kuri yra ekologinės gyvulininkystės prioritetas ir galimai viršija neekologinio ūkininkavimo standartus. Ekologinė žemdirbystė turėtų užkirsti kelią nenatūraliai greitam naminių paukščių auginimui. Todėl reikėtų nustatyti konkrečias taisykles, kad būtų išvengta intensyvaus auginimo metodų. Naminiai paukščiai turi būti auginami iki nustatyto minimalaus amžiaus, arba turi būti pasirenkamos lėtai augančios veislės, kad nevertėtų naudoti intensyvaus auginimo metodų.

      Daugeliu atvejų gyvuliai turi turėti galimybę išeiti į lauko aptvarus ar ganyklas, kai tik leidžia klimato sąlygos, ir tokios atviros zonos turėtų būti atitinkamai rotuojamos.

      Siekiant išvengti natūralių išteklių, pvz., dirvožemio ir vandens, taršos azotiniais junginiais, turėtų būti nustatyta tręšimui naudojamo mėšlo hektare riba ir gyvulių kiekis hektarui. Apribojimai nustatomi, atsižvelgiant į azoto kiekį mėšle.

      Žalojimas, sukeliantis stresą, sužeidimus, ligas ar gyvūnų kančias, turi būti uždraustas. Tačiau specialūs veiksmai, kurie yra būtini tam tikrais atvejais ir atliekami, siekiant apsaugoti gyvūnus ir žmones, gali būti leidžiami taikyti ribotai.

      Gyvulius reikia šerti žole ir pašarais, pagamintais laikantis ekologinio ūkininkavimo taisyklių, pageidautina iš savo ūkio, atsižvelgiant į gyvūnų fiziologinius poreikius.

      Be to, siekiant patenkinti pagrindinius gyvulių mitybos reikalavimus, gali tekti naudoti tam tikrus mineralus, mikroelementus ir vitaminus, tačiau jų naudojimas turi atitikti nustatytas taisykles.

      Priklausomai nuo klimato regionuose, atrajotojų su maistu gaunamų vitaminų A, D ir E kiekiai skiriasi, todėl kai kur papildomas šių vitaminų naudojimas atrajotojams leidžiamas.

      Gyvūnų gydymas turėtų būti grindžiamas daugiausia ligų prevencija. Be to, turi būti taikomos specialios valymo ir dezinfekavimo priemonės Ekologiniame ūkyje draudžiama naudoti chemiškai išskirtus alopatinius vaistinius preparatus. Tačiau, ligos ar sužalojimo atveju, kai gyvūną reikia nedelsiant gydyti, cheminiu būdu išskirtų alopatinių vaistų vartojimas galimas, tačiau turėtų būti minimalus. Be to, siekiant užtikrinti vartotojams ekologiškos produkcijos kokybę, turėtų būti imamasi ribojimo priemonių, pavyzdžiui, dvigubai prailginus vaistų nutraukimo periodą po chemiškai sintezuoto alopatinio vaisto vartojimo.

      Turi būti laikomasi specifinių ligų prevencijos ir veterinarinio gydymo taisyklių bitynuose.

      EKOLOGINIAM ŪKININKAVIMUI TINKAMOS GYVŪNŲ VEISLĖS

      Renkantis gyvūnų rūšis ir veisles, turi būti atsižvelgiama į gyvūnų gebėjimą prisitaikyti prie vietinių sąlygų, jų gyvybingumo ir atsparumo ligoms. Be to, gyvūnų rūšys ar veislės turi būti parenkamos taip, kad būtų išvengta specifinių ligų ar sveikatos problemų, susijusių su kai kuriomis intensyvios gamybos metu naudojamomis rūšimis ar veislėmis, pvz., Kiaulių streso sindromas, PSE sindromas (blyški minkšta oda), staigi mirtis, spontaniškas abortas ir sunkus gimdymas, reikalaujantis cezario pjūvio. Pirmenybė teikiama vietinėms gyvūnų veislėms.

      Bitynuose pirmenybė teikiama naminių bičių (lot. Apis mellifera ) vietiniams potipiams.

      GYVŪNŲ VEISLĖS, NETINKANČIOS EKOLOGINIAM ŪKININKAVIMUI

      Neekologiški gyvūnai gali būti įvežami į ūkį veisimo tikslais tik tada, kai ekologiškų gyvūnų nėra pakankamai daug ir laikantis nustatytų sąlygų.

      Neekologiškai auginti jauni žinduoliai, kai įsteigiama ekologinė banda, turi būti auginami pagal ekologinio auginimo standartus nuo pat gimimo. Apribojimai taikomi įvežant ūkinius gyvūnus į bandą:
      • buivolai, veršeliai ir kumeliukai turi būti ne daugiau nei šešių mėnesių amžiaus;
      • ėriukai ir ožkiukai turi būti jaunesni negu 60 dienų;
      • paršeliai turi sverti mažiau negu 35 kilogramus.

      Neekologiškai auginti palikuonių neturėję moteriškos ir vyriškos lyties žinduoliai, perkeliami į bandą tam, kad būtų atnaujinama banda turi būti auginami iš karto laikantis ekologinės gamybos taisyklių. Be to, moteriškos lyties žinduolių skaičius reguliuojamas:
      • ne daugiau kaip 10% bendro skaičiaus bandoje moteriškos lyties suaugusių arklių ar galvijų, įskaitant bubalus ir bizonus , ir ne daugiau 20% suaugusių kiaulių, avių ir ožkų;
      • bandose, kuriose yra mažiau nei 10 arklių arba galvijų arba mažiau kaip 5 kiaulės, avys arba ožkos, bet koks aukščiau minėtas bandos atnaujinimas turi apsiriboti daugiausiai vienu ūkiniu gyvūnu per metus.

      Atnaujinant bityną ekologiniame ūkyje, 10% bičių motinėlių ir tranų per metus gali būti pakeista neekologiniuose ūkiuose augintomis motinėlėmis ir tranais, jei jie perkeliami į ekologiškus korius ir jų rėmelius.

      GYVŪNŲ LAIKYMO SĄLYGŲ TAISYKLĖS

      Pastato izoliacija, šildymas ir vėdinimas turi užtikrinti, kad oro cirkuliacija, dulkių lygis, temperatūra, santykinė oro drėgmė ir dujų koncentracija neviršytų gyvūnams kenksmingų ribų. Pastate turi būti pakankama natūrali ventiliacija ir patekti pakankamai šviesos.

      Gyvūnų laikymas pastatuose nėra privalomas vietovėse, kur klimato sąlygos tinkamos gyvūnams gyventi lauke.

      Gyvulių tankumas pastatuose turi užtikrinti patogumą, gerovę bei specifinių poreikių patenkinimą, kurie, visų pirma, priklauso nuo gyvūnų rūšies, veislės ir amžiaus. Be to, atsižvelgiama į gyvūnų elgesio ypatumus, kurie priklauso nuo bandos dydžio ir gyvūnų lyties. Tankumas turi atitikti gyvūnų gerovę, suteikiant jiems pakankamai vietos natūraliai stovėti, lengvai atsigulti, apsisukti, prisižiūrėti save, išlaikyti visas natūralias pozas ir atlikti visus judesius, tokius kaip rąžymasis ir plasnojimas sparnais.

      1 ir 2 lentelėse nurodytas minimalus patalpų plotas vidaus ir lauko teritorijoms bei kitos būsto charakteristikos skirtingoms gyvūnų rūšims ir kategorijoms.

      Galvijai, arkliai, avys, ožkos ir kiaulės (1 lentelė)

      Naminiai paukščiai (2 lentelė)

      SPECIFINĖS LAIKYMO SĄLYGOS ŽINDUOLIAMS

      Gyvulių laikymo vietoje turi būti lygios, bet ne slidžios grindys. Ne mažiau kaip pusė patalpų paviršiaus ploto, nurodyto aukščiau pateiktoje lentelėje, turi būti lygios, tai yra, ne iš grotelių ar tinklo konstrukcijų.

      Laikymo patalpoje turi būti pakankamai tvirta, švari ir sausa gulėjimo / poilsio vieta, sudaryta iš tvirtos konstrukcijos, be grotelių. Poilsio zonoje turi būti sauso kraiko. Kraiką sudaro šiaudai ar kitos tinkamos natūralios medžiagos. Kraikui pagerinti leidžiama naudoti 3 lentelėje išvardintas mineralines priemones.

      Veršelių laikymas atskiruose narvuose draudžiamas nuo tada, kai veršelis yra vyresnis nei savaitės.

      Paršavedės turi būti laikomos grupėse, išskyrus paskutinius nėštumo laikotarpio ir žindymo etapus.

      Paršeliai negali būti laikomi narvuose, su grindyse įrengtomis grotelėmis.

      Mankštinimosi zonose kiaulėms turi būti galimybė rausti ir knisti. Knaisiojimui gali būti naudojami įvairūs substratai.

      SPECIFINĖS LAIKYMO SĄLYGOS NAMINIAMS PAUKŠČIAMS

      Naminiai paukščiai nelaikomi narvuose.

      Vandens paukščiai turi prieigą prie upelio, tvenkinio, ežero ar baseino, kai tik leidžia oro ir higienos sąlygos, kad būtų laikomasi jų specifinių rūšies ir gyvūnų gerovės reikalavimų.

      Pastatai, kuriuose laikomi naminiai paukščiai, turi atitikti žemiau nurodytas sąlygas:
      • Bent trečdalis grindų ploto turi būti vientisos, t. y. ne grotelių arba tinklinės konstrukcijos, ir padengtos kraiko medžiaga - šiaudais, medžio drožlėmis, smėliu ar velėna;
      • patalpose vištoms dedeklėms pakankamai didelė grindų dalis turi būti skirta paukščių išmatoms surinkti;
      • plotas ir paukščių skaičius turi atitikti 2 lentelėje nurodytus reikalavimus;
      • turi būti paukščiams tinkamo dydžio išėjimo / įėjimo angos, kurių bendras ilgis yra ne mažesnis kaip 4 m kiekvienam 100 m2 ploto, kuriame yra paukščiai;
      • paukščių laikymo vietoje neturėtų būti daugiau nei:
        • - 4.800 viščiukų,
        - 3.000 vištų dedeklių,
        - 5.200 patarškų,
        - 4.000 muskusinių ar Pekino ančių patelių ar 3.200 muskusinių ar Pekino ančių patinų,
        - 2.500 kaplūnų, žąsų arba kalakutų;
      • bendra mėsinių naminių paukščių laikymo vieta neturėtų būti didesnė nei 1600 m2;
      • naminiai paukščių laikymo vieta turėtų būti suprojektuota taip, kad paukščiai turėtų išėjimą į lauko aptvarus.

      Natūralią šviesą galima papildyti dirbtine šviesa, bet ne daugiau kaip 16 valandų šviesos per dieną, su nenutrūkstamu aštuonių valandų trukmės naktinio poilsio laikotarpiu.
      • Siekiant užkirsti kelią intensyvaus auginimo metodų taikymui, naminiai paukščiai turi būti auginami tol, kol jie pasiekia nustatytą minimalų amžių, arba auginamos ekstensyvios paukščių rūšys. Jei ūkio subjektas neaugina ekstensyvaus augimo naminių paukščių rūšių, skerdimui tinkamas naminių paukščių amžius:
      • 81 diena viščiukams,
      • 150 dienų kaplūnams,
      • 49 dienos Pekino antims,
      • 70 dienų muskusinėms antims (patelėms),
      • 84 dienos muskusinėms antims (patinams),
      • 92 dienos didžiosioms antims,
      • 94 dienos patarškoms,
      • 140 dienų kalakutams (patinams) ir mėsinėms žąsims,
      • 100 dienų moterims kalakutams (patinams).

      SPECIALŪS REIKALAVIMAI IR SĄLYGOS BITININKYSTEI

      Bityno vieta turi būti tokia, kad 3 km spinduliu nuo bityno vietos nektaro ir žiedadulkių šaltinius sudaro ekologiški pasėliai ir (arba) natūrali augalija ir (arba) pasėliai, apdoroti mažo poveikio aplinkai priemonėmis, kurios neturi įtakos ekologinei bičių produktų gamybos kokybei. Aukščiau minėti reikalavimai netaikomi, kai augalai nežydi ar avilių žiemos miego/ramybės laikotarpiu.

      Valstybės-narės gali nurodyti regionus ar vietoves, kuriose bitininkystė, atitinkanti ekologinės gamybos taisykles, praktiškai neįmanoma.

      Aviliai turi būti gaminami daugiausiai iš natūralių medžiagų, siekiant išvengti aplinkos ar bitininkystės produktų taršos.

      Bičių vaškas plokštelėms turi būti gaminamas ekologiniuose ūkiuose.

      Tik natūralūs produktai, tokie kaip propolis, vaškas ir augaliniai aliejai gali būti naudojami aviliuose.

      Cheminiai ir sintetiniai repelentai yra draudžiami medaus ėmimo procese.

      Medaus ėmimo procese papildomų korių perams naudojimas draudžiamas.

      GALIMYBĖ IŠEITI Į LAUKO APTVARUS

      Lauko aptvarai turi būti iš dalies dengti stogu.

      Žolėdžiai turi turėti galimybę išeiti į ganyklas, kada tik leidžia sąlygos.

      Tais atvejais, kai žolėdžiai turi galimybę patekti į ganyklas ganymo laikotarpiu ir kai žiemos laikymo būstas suteikia gyvūnų judėjimo laisvę, galimybė išeiti į lauko aptvarus žiemos sezono metu nėra būtina.

      Vyresni nei vienerių metų amžiaus jaučiai turi turėti galimybę išeiti į lauko aptvarus arba ganyklas.

      Naminiai paukščiai turi turėti galimybę išeiti į lauko aptvarus bent trečdalį savo gyvenimo trukmės.

      Naminių paukščių lauko aptvarai turi būti apželdinti, pasirūpinta apsauginėmis priemonėmis ir paukščiams turi būti prieinamas pakankamas kiekis vandens ir pašarų.

      Jei naminiai paukščiai laikomi uždarose patalpose dėl apribojimų ar įpareigojimų, nustatytų remiantis Bendrijos teisės aktais, jie nuolat turi turėti pakankamą kiekį lesalo ir jų poreikius atitinkančią aplinką.

      GYVULIŲ TANKUMAS

      Bendras gyvulių tankumas turi būti toks, kad neviršytų 170 kg azoto per metus į hektarą žemės ūkio paskirties žemės;

      siekiant nustatyti tinkamą pirmiau minėtų gyvulių tankį, kompetentingos institucijos nurodyti, gyvulių vienetų skaičiai, atitinkantys aukščiau nurodytą ribą, pateikiami 4 lentelėje:

      DRAUDIMAS GAMINTI GYVULININKYSTĖS PRODUKCIJĄ NETURINT DIRBAMOS ŽEMĖS

      Gyvulininkystė, kai gyvulių augintojai nevaldo žemės ūkio paskirties žemės ir (arba) nėra sudarę rašytinio bendradarbiavimo su kitais ūkio subjektais, draudžiama.

      EKOLOGIŠKOS IR NEEKOLOGIŠKOS GYVULININKYSTĖS PRODUKCIJOS GAMINIMAS KARTU

      Ūkyje gali būti ekologiniai gyvuliai, jei jie laikomi ir auginami vienetuose, kur pastatai ir sklypai yra aiškiai atskirti nuo vienetų, veikiančių pagal ekologinės gyvulininkystės standartus, ir kuriuose laikomos skirtingos gyvulių rūšys.

      Neekologiškai auginami gyvuliai kiekvienais metais gali naudoti ekologines ganyklas ribotą laiką, jei tokie gyvūnai yra auginami ekstensyviai ir tuo pačiu metu tose ganyklose nėra ekologiškai auginamų gyvūnų.

      Ekologiškai auginami gyvūnai gali ganytis neekologiškoje ganykloje, jeigu:
      • žemė nebuvo apdorota produktais, kurie neleidžiami ekologinėje gamyboje, bent tris metus;
      • kiti gyvulių ganymas ganykloje yra ekstensyvus;
      • visi ekologinės gyvulininkystės produktai, kol naudojama tokia žemė, nelaikomi ekologiškais, nebent būtų įrodyta, kad neekologiški gyvūnai buvo tinkamai atskirti.

      Perginimo laikotarpiu, gyvūnai gali ganytis ant neekologinės žemės, kai jie yra perkeliami iš vieno ganyklos ploto į kitą. Neekologiški pašarai, žolė ir kita augmenija, ant kurios gyvūnai ganosi, per šį laikotarpį, neturi viršyti 10% viso pašarų raciono per metus. Šis skaičius nustatomas apskaičiuojant procentą nuo sausų natūralios kilmės pašarinių žaliavų.

      Ūkininkai turi dokumentuoti ir saugoti įrodymus apie aukščiau šiame skyriuje nurodytų reikalavimų laikymąsi.

      ŪKINIŲ GYVŪNŲ PRIEŽIŪRA

      Tokie veiksmai, kaip elastinių juostų pritvirtinimas prie avių uodegų, uodegos kirpimas, dantų pjovimas, snapų karpymas ir nuraginimas paprastai neatliekami ekologiniame ūkyje. Tačiau kompetentinga institucija gali leisti kai kuriuos iš šių veiksmų saugumo sumetimais arba jei tai reikalinga gyvulių sveikatai, gerovei ar higienai gerinti atsižvelgiant į kiekvieną konkretų atvejį.

      Gyvūnų kančios turi būti sumažintos iki minimumo, taikant adekvačią anesteziją ir (arba) analgeziją, o operacijos atliekamos tik kvalifikuoto personalo, gyvūnui sulaukus tinkamo amžiaus.

      Fizinė kastracija leidžiama, kai tai padeda išlaikyti produktų kokybę ir ūkininkavimo tradicijas, tačiau tik laikantis 1 ir 2 pastraipose nurodytų sąlygų.

      Gyvūnų žalojimas, kaip, pavyzdžiui, bičių motinėlių sparnų apkarpymas, draudžiamas.

      Gyvūnų pakrovimas ir iškrovimas į/iš transporto priemonių atliekamas nenaudojant jokios elektrinės stimuliacijos gyvūnams versti. Alopatinių raminamųjų vaistų naudojimas prieš transportavimą arba jo metu yra draudžiamas.

      PAŠARAI, UŽAUGINTI ŪKYJE, ARBA IŠ KITŲ EKOLOGINIŲ ŪKIŲ

      Žolėdžiams bent 50% pašarų turi būti pagaminta pačiame ūkio vienete arba, jei tai nėra įmanoma, pagaminama bendradarbiaujant su kitais ekologiniais ūkiais, daugiausia tame pačiame regione, išskyrus laikotarpį, per kurį gyvūnai yra pervaromi į ganyklas.

      Bitynuose sezono pabaigoje aviliuose turi likti pakankamas kiekis medaus ir žiedadulkių, kad bitės išgyventų žiemą.

      Bičių šeimų maitinimas leidžiamas tik tuo atveju, jei kyla pavojus avilių išlikimui dėl klimato sąlygų ir tik laikotarpiu nuo paskutinio medaus ėmimo iki 15 dienų prieš prasidedant naujam nektaro ir medunešio sezonui. Maitinama tik ekologišku medumi, ekologišku cukraus sirupu arba ekologišku cukrumi.

      GYVŪNŲ MITYBOS REIKALAVIMUS ATITINKANTYS PAŠARAI

      Visus jaunus žinduolius rekomenduojama maitinti motinos, o ne paprastu pienu, galvijus - ne trumpiau kaip tris mėnesius, įskaitant bubalus ir bizonų rūšis bei arklinių šeimos gyvūnus, 45 dienas - avis ir ožkas, o kiaules - 40 dienų.

      Žolėdžių auginimo sistemose turi būti maksimaliai naudojamasi ganyklomis, atsižvelgiant į pašarų prieinamumą skirtingais metų tarpsniais. Mažiausiai 60% žolėdžių sausųjų medžiagų racione turi sudaryti skaidulinės medžiagos, šviežia žolė ar šienas arba silosas. Leidžiama šiuos pašarus sumažinti iki 50% pieno gamyboje ankstyvosios laktacijos periodu daugiausiai trims mėnesiams.

      Skaidulinių medžiagų, šviežios žolės ar šieno arba siloso turi būti pridedama į racioną kiaulėms ir naminiams paukščiams.

      Gyvūnų dieta ar auginimo sąlygos, kurios gali paskatinti anemiją, yra draudžiamos.

      Penėjimo procesas gali būti stabdomas bet kuriame auginimo procese. Priverstinis maitinimas draudžiamas.

      PEREINAMUOJU LAIKOTARPIU NAUDOJAMI PAŠARAI

      Vidutiniškai iki 30% raciono formulės turi sudaryti pereinamieji pašarai. Kai pereinamuoju laikotarpiu pašarai yra iš paties ūkio vieneto, šis procentas gali būti padidintas iki 60%.

      Iki 20% viso vidutinio gyvulių pašarų kiekio pirmaisiais pereinamojo laikotarpio metais gali sudaryti ganyklų ar daugiamečių žolių pašarai, užtikrinant, kad jie yra gaminami pačiame ūkyje ir nebuvo dalis ekologinės gamybos per pastaruosius 5 metus. Kai naudojami tiek pereinamieji pašarai, tiek pašarai iš ekologinių ūkių pirmaisiais jų perėjimo metais, bendras tokių pašarų procentas neturi viršyti procento, nustatyto šio straipsnio 1 pastraipoje.

      1 ir 2 dalyse nurodyti skaičiai kasmet apskaičiuojami kaip augalinės kilmės pašarų sausųjų medžiagų procentinė dalis racione.

      LIGŲ PREVENCIJA

      Pagrindinės profilaktikos priemonės yra šios:
      • tinkamas vietinių veislių, turinčių didesnį atsparumą ligoms, pasirinkimas;
      • ūkinių gyvūnų laikymas pagal jų poreikius, užtikrinant jų gerovę;
      • geros kokybės pašarai, pastovus judėjimas ir ganymas;
      • tinkamos laikymo salygos, higiena.

      Draudžiama naudoti chemiškai sintetintus alopatinius veterinarinius preparatus ar antibiotikus profilaktiniam gydymui.

      Medžiagų, kurios skatina augimą ar didina produkcijos kiekį (įskaitant antibiotikus, steroidus ir kitas dirbtines augimo skatinimo tikslais naudojamas medžiagas) ir hormonų ar panašių medžiagų naudojimą reprodukcijai arba kitiems tikslams kontroliuoti (pvz., apvaisinimui ar ciklo reguliacijai); draudžiama.

      Kai gyvuliai atkeliauja iš neekologiškų ūkio vienetų, gali būti taikomos specialios priemonės, pavyzdžiui, patikrinimai ar karantino laikotarpiai, priklausomai nuo vietinių aplinkybių.

      Laikymo vieta, gardai, įrenginiai ir indai turi būti tinkamai valomi ir dezinfekuojami, kad būtų išvengta infekcijos ir juose neatsirastų ligas nešiojančių organizmų. Išmatos, šlapimas ir nepanaudoti ar išsibarstę pašarai pašalinami taip dažnai, kaip reikalinga, siekiant sumažinti kvapą ir išvengti vabzdžių ar graužikų plitimo.

      Pastatai turi būti ištuštinti po kiekvienos paukščių partijos užauginimo. Pastatai ir priemonės šiuo metu valomos ir dezinfekuojamos. Be to, kai kiekvienos naminių paukščių partijos auginimas baigtas, aptvarai turi būti palikti tušti, kad augalija galėtų augti juose.

      Valstybės narės turi nustatyti laikotarpį, kurį tokie aptvarai turi likti tušti. Ūkio subjektas saugo šio laikotarpio taikymo dokumentinius įrodymus. Šie reikalavimai netaikomi, kai naminiai paukščiai nėra auginami partijomis, nėra laikomi garduose ir gali laisvai judėti per dieną.

      VETERINARINIS GYDYMAS

      Fitoterapiniai, homeopatiniai produktai, mikroelementai ir produktai turi būti naudojami vietoj chemiškai sintezuoto alopatinio veterinarinio gydymo arba antibiotikų, jei jų terapinis poveikis yra veiksmingas gyvūnų rūšiai ir sveikatos būklei, dėl kurios skirtas gydymas.

      Jei pirmiau minėtų priemonių naudojimas nėra veiksmingas kovojant su ligomis ar sužalojimais ir jei gydymas yra būtinas, kad būtų išvengta gyvūno kančių ar streso, cheminiu būdu sintezuoti alopatiniai veterinariniai vaistai ar antibiotikai gali būti naudojami prižiūrint veterinarijos gydytojui.

      Išskyrus skiepijimą, parazitų gydymą ir privalomąsias likvidavimo sistemas, kai gyvūnui arba gyvūnų grupei per 12 mėnesių arba daugiau nei vieną gydymo kursą gaunama daugiau nei trys gydymo kursai chemiškai sintezuotais alopatiniais veterinariniais vaistais ar antibiotikais, ir jei jų produktyvus gyvavimo ciklas yra trumpesnis nei vieneri metai, atitinkami gyvuliai arba iš jų pagaminti produktai negali būti parduodami kaip ekologiški, o galvijams taikomi pereinamieji laikotarpiai.

      Pereinamasis laikotarpis nuo paskutinio alopatinio veterinarinio vaisto naudojimo įprastomis naudojimo sąlygomis ir iš tokių gyvūnų pagamintų ekologiškų maisto produktų gamybos yra dvigubai ilgesnis už teisės aktuose nurodytą periodą arba, tuo atveju, kai šis terminas nenurodytas - 48 valandos.

      SPECIALIOSIOS TAISYKLĖS DĖL LIGŲ PROFILAKTIKOS IR VETERINARINIO GYDYMO BITININKYSTĖJE

      Siekiant apsaugoti rėmelius, avilius ir korius, ypač nuo kenkėjų, leidžiama naudoti tik rodenticidus (skirtus naudoti tik spąstuose) ir produktus, patvirtintus įstatymais.

      Fizinis poveikis bitynų dezinfekcijai, kaip antai garai ar tiesioginė liepsna, leidžiamas.

      Tranų naikinimas leidžiamas tik tuo atveju, jei tai padeda izoliuoti varoatozės erkučių židinius.

      Jei, nepaisant visų prevencinių priemonių, bičių šeimos serga ar yra užsikrėtusios, jas reikia nedelsiant gydyti, o prireikus šeimas galima laikyti izoliuotuose bitynuose.

      Veterinariniai preparatai gali būti naudojami ekologiškoje bitininkystėje tiek, kiek atitinkamas naudojimas leidžiamas valstybėje narėje pagal atitinkamas Bendrijos nuostatas ar valstybines nuostatas, atitinkančias Bendrijos teisę.

      Varoatozės erkučių užsikrėtimo atvejais gali būti naudojamos skruzdžių, pieno, acto ir oksalo rūgštys, taip pat mentolis, čiobrelio ekstraktas, eukaliptas ar kamparas.

      Jei gydymui naudojami chemiškai sintetinti alopatiniai vaistai, gydymo laikotarpį bičių šeimos laikomos izoliuotame bityne, o visas vaškas pakeičiamas vašku, gaunamu iš ekologiškos bitininkystės ūkių. Po gydymo bičių šeimoms taikomas vienerių metų pereinamasis laikotarpis.

      • Tema 3